2010 m. spalis 4 d., pirmadienis

Džonas Rokfeleris, pragaro šventuolis

Aplinkiniai jį vadino velniu. Gyvenimo pabaigoje Džonas ROKFELERIS iš tikrųjų tapo į jį panašus. Plika, kaulėta galva — nei plaukų, nei antakių, nei blakstienų, siauros kaip siūleliai lūpos ir mažos, rūsčios akys.
Sėkmė per kelias kartas
Darbininkų žmonos juo gąsdino vaikus: „Neverk, nes tave pasiims Rokfeleris!“ Keisčiausia tai, kad pats turtingiausias pasaulyje žmogus labiausiai didžiavosi savo nepriekaištinga morale: jis buvo auklėjamas itin griežtai ir tokių principų laikėsi visą gyvenimą...
Rokfelerio protėviai gyveno Prancūzijoje ir buvo hugenotai. XVII amžiuje Rokfailių šeima bėgo į Vokietiją nuo inkvizicijos ir ten pasirinko vokišką pavardę. Jie pasirinko ir griežtą tikėjimą, pagal kurį reikėjo laikytis vidinės disciplinos, sunkiai dirbti, būti taupiam, išsižadėti kūniškos meilės. Užtat protestantai jautėsi liaudies išrinktieji, nes manė, kad jų laukia dangaus karalystė. Darbas, pareiga, atsidavimas savo šeimai ir abejingumas svetimiems — visa tai Džonas Rokfeleris gavo su motinos pienu. Rokfelerių verslas ir turtai (bankai, geležinkeliai, nekilnojamasis turtas ir legendinė kompanija „Standart Oil“) tapo Rokfelerių ir Rokfailių — malūnininkų, fermerių ir smulkių prekiautojų, daug ir sunkiai dirbusių, taupusių, daug ko atsisakiusių — giminės pergale.
Į Jungtines Valstijas Rokfeleriai atvyko XVIII amžiuje. Galiausiai jie apsistojo Ričfordo miestelyje, Niujorko valstijoje, ten 1839 metais pasaulį išvydo ir Džonas Rokfeleris. Griežtas, racionalus, neatleidžiantis nusidėjėliams ir silpniesiems hugenotų dievas dabar leido jo seneliui ir tėvui atsipūsti. Godfris Rokfeleris, mielas ir širdingas žmogus, nesugebejo gyvenime prasirnušti. Be to, jis mėgo išgerti. Viljamas Eiveris Rokfeleris, būsimojo milijonieriaus tėvas, turėjo daugybę trūkumų — buvo pasileidėlis, arkliavagis, šarlatanas, apgavikas, melagis... tačiau į burną neėmė nė lašo alkoholio ir net įkūrė pirmąją miestelyje blaivybės draugiją.
Be potraukio blaivybei, Dievas Viljamą apdovanojo nepaprastu žavesiu: žmona su juo neišsiskyrė net tuomet, kai jis į namus atsivedė meilužę, ir ši paeiliui su teisėta sutuoktine gimdė Viljamui vaikus.
Uždarbiauti Viljamas išvykdavo naktimis, nepaaiškinęs, kur ir kodėl važiuoja, ir sugrįždavo tik po kelių mėnesių. Gražuolis vyras mokėjo uždirbti pinigų: prekiavo stiklo dirbiniais („Geriausi pasaulyje smaragdai iš Holkondo!“) ir sėkmingai prisistatinėjo garsiu žolininku.
Bilas klestėjo, o Elaiza su vaikais gyveno pusbadžiu ir dirbo nenuleisdami rankų. Moteris niekuomet nebuvo tikra, ar šį kartą vyras sugrįš, todėl taupė kiekvieną centą. Pusiau alkani, apsirengę senais drabužiais sūnūs ryte skubėdavo į mokyklą, po to dirbdavo laukuose, o vakare ruošdavo pamokas. Namie karaliavo skurdas, o Bilas gyveno nuodėmėje ir puikiai jautėsi. Jis ne tik kad nebuvo baudžiamas už nedorybes, bet ir pradėjo turtėti... Mažasis Džonas, išganingų skaitymų, muzikos ir mišių mylėtojas, stebėjo tėvą ir mokėsi.
Vienintelis tikslas - praturtėti
Džonas Rokfeleris, skirtingai nei tėvas, netapo nei paleistuviu, nei prievartautoju, tačiau vis dėlto daug ko iš jo išmoko. Nuo ankstyvos vaikystės jis užsiėmė verslu: nusipirkdavo svarą saldainių, sudėliodavo juos į mažas krūveles ir su antkainiu pardavinėdavo savo seserims, gaudydavo laukinius kalakutus ir šerdavo juos pardavimui.
Gautus pinigus būsimasis milijardierius dėdavo į taupyklę ir netrukus skolindavo juos tėvui už procentus. Ramus berniukas jau buvo įgijęs vidurinį išsilavinimą, kai jo tėvas eilinį kartą suviliojo tarnaitę, pateko į teismą už kreditorių apgavystę ir paliko šeimą.
Daugiau jie jo niekada nebematė — Džonas Rokfeleris nevažiavo net į tėvo laidotuves. Kai vaikinukui sukako šešiolika, jis išvyko į Klyvlendą ieškotis darbo. Po šešių savaičių darbo paieškų, rugsėjo 26-ąją, jis buvo priimtas į firmą „Hjuit and Tatl“ buhalterio pagalbininku — šią dieną Rokfeleris šventė kaip savo antrąjį gimimą. Tai, kad pirmą atlyginimą gavo tik po keturių mėnesių jam neturėjo reikšmės — svarbiausia buvo patekti į spindintį verslo pasaulį.
Rokfeleris negėrė (net kavos!) ir nerūkė, nevaikščiojo į šokius ir teatrus — pasitenkinimo jam teikė keturių tūkstančių dolerių čekis. kurį visą laiką išsiimdavo iš seifo ir apžiūrinėdavo. Merginos kviesdavo jį į pasimatymus, o jaunas klerkas atsakydavo, jog su jomis gali susitikinėti tik bažnyčioje: Džonas jautėsi Dievo išrinktuoju ir kūno pagundos jo neviliojo. Rokfeleris žinojo, kad Dievas laimina teisuolius, tad savo gyvenimą pavertė nuolatiniu žygdarbiu — į darbą ateidavo 6.30 ryte, o išeidavo apie dešimtą vakaro. Ir Dievas šiam vyrukui suteikė tai, ko jis norėjo.
Rokfeleriui pasisekė, kai Pietų valstijos paskelbė pasitraukiančios iš Sąjungos, ir prasidėjo pilietinis karas. Federalinei valdžiai reikėjo šimtų tūkstančių mundurų ir šautuvų, milijonų šovinių, kalnų vytintos mėsos, cukraus, tabako ir džiūvėsių. Prasidėjo spekuliacijos aukso amžius, ir Rokfeleris, tapęs brokerių firmos bendrasavininkiu, su pirminiu 4000 dolerių kapitalu pradėjo „kalti“ pinigus. Po to jis aptiko tikrą aukso gyslą— visiems reikėjo žibalo, o žibalas juk gaminamas iš naftos! Džonas Rokfeleris labai mylėjo pinigus, ir jie pas jį plaukė. Kai jam sukako dvidešimt penkeri, pažįstami manė, kad jis visam laikui yra susižadėjęs su buhalterinėmis sąskaitomis... Tačiau gyvenime visada atsiranda vietos stebuklui —viena mergina Džono Rokfelerio laukė devyneris metus.
Spartietiškas gyvenimas
Laura Selestija Spelmen gimė turtingoje ir garbingoje šeimoje. Ji daug skaitė, pati bandė rašyti, ir Rokfeleriui tai patiko. Laura buvo tikra puritonė: šokiai ir teatras jai atrodė kaip nedorybių įsikūnijimas, užtat bažnyčioje ji rasdavo sielos ramybę... Jaunuoliai susipažino dar mokykloje: jis prisipažino ją mylįs, o ji jam atsakė, jog pirmiausia reikia kažko pasiekti, susirasti gerą darbą, tapti turtingam...
Kaulėtas bemiukas per tą laiką tapo aukštas, pasitempęs ir labai žavus jaunuolis, o Laura (namiškiai ją vadino Seti) — patrauklia mergina. Už briliantinį sutuoktuvių žiedą Rokfeleris sumokėjo 118 dolerių —jam tai buvo tikras žygdarbis. Daugiau jis jo nekartojo: vestuvės buvo kuklios, namą Rokfeleris išsinuomojo pigiai, tarnų neturėjo. Tuo metu jis jau buvo stambios naftos perdirbimo gamyklos Klyvlende savininkas, pavaldiniai ir konkurentai jo bijojo kaip ugnies.
Lygiai 9.15 val. jis pasirodydavo „Standart Oil“ — aukštas, blyškus, švariai nuskustu veidu, su skėčiu ir pirštinėmis rankose ir su balta šilkine skrybėle ant galvos. Rokfeleris tyliai pasisveikindavo su pavaldiniais, pasidomėdavo jų sveikata ir kaip juodas šešėlis pranykdavo už kabineto durų. Jis niekada nepakeldavo balso, nesinervindavo—jo buvo neįmanoma supykdyti. Rokfeleris buvo geras šeimininkas — atlyginimus mokėjo didesnius, nei kas nors kitas, paskirdavo geras pensijas, išduodavo nedarbingumo lapelius, tačiau su tais, kurie jam prieštaraudavo, negailestingai susidorodavo. Pavaldiniams jis visada surasdavo gerą žodį, tačiau vis tiek visi jo bijojo. Baimę aplinkiniams kėlė ir Rokfelerio namas: spartietiška aplinka, tylūs balsai, nekalbūs ir išmuštruoti vaikai. Apie tai, kaip draugiškai čia gyvenama, žinojo tik namo gyventojai.
„Standart oil“ savininkas mokė vaikus muzikos. kartu su jais plaukiojo, čiuožinėjo, o jeigu kuris nors iš mažylių naktį pravirkdavo, Rokfeleris tuojau pat puldavo prie jo lovos. Jis niekada nesipyko su žmona, nuoširdžiai rūpinosi motina.
XIX amžiaus devintajame dešimtmetyje jo kompanija buvo vertinama 18 milijonų dolerių (dabartine kaina — 265 milijonai). Rokfeleris buvo įrašytas į turtingiausių ir galingiausių šalies žmonių dvidešimtuką ir pradėjo puolimą prieš konkurentus: jis sudarydavo sandėrius su geležinkelių karaliais, ir tie pakeldavo pervežimų tarifus. Smulkios naftos kompanijos žlugdavo, o stambūs kapitalistai perleisdavo Rokfeleriui savo akcijų paketus: netrukus jis tapo naftos rinkos monopolininku ir galėjo nustatinėti naftos, kuri XX amžiaus pradžioje tapo strategine preke, kainas.
Amžių sandūroje jis buvo pripažintas turtingiausiu žmogumi pasaulyje. Jo monopolija buvo laikoma „stambiausia, išmintingiausia ir pačia nesąžiningiausia iš visų kada nors egzistavusių“.
Rokfeleris žinojo, jog turtėti jam padeda Dievas — pagal protestantų etiką turtai buvo laikomi aukščiausiojo palaiminimu. Jo bendradarbiai prisiminė, kad vieno pasitarimo metu, kalbantis apie prastas kompanijos perspektyvas, Rokfeleris pakėlė ranką į dangų ir iškilmingai pareiškė:
,,Dievas pasirūpins!" Ir jis pasirūpino — prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, ir visas karo laivynas pradėjo naudoti naftą. Pagal protestantų tikėjimą turtas reiškė ne privilegiją, o pareigą — tad dalį savo uždirbtų pinigų Rokfeleris išdalindavo labdarai. Jis padėjo įkurti Čikagos universiteta, įsteigė stipendijas, išmokėdavo pensijas, tačiau už visa tai mokėdavo vartotojai, kuriuos Rokfeleris privertė mokėti už žibalą ir benziną tiek, kiek „Standart Oil“ nustatydavo.
Mažųjų verslininkų auklėjimas
Vaikų auklėjimas taip pat buvo jo pareiga: jie turėjo paveldėti didelį palikimą, o tai reiškė, kad turės prisiimti didelę atsakomybę. Tad tėvas iš visų jėgų mokė atžalas darbštumo, kuklumo ir nepretenzingumo. Vėliau Džonas Rokfeleris jaunesnysis sakė, jog vaikystėje pinigai jam atrodė paslaptinga substancija: „Mes žinojome, kad jų yra daug, tačiau jie buvo nematomi ir nepasiekiami“. Iki aštuonerių metų tėvai jį rengdavo išaugtomis dukrų suknelėmis, nes daugiau berniukų šeimoje nebuvo.
Rokfeleris vyresnysis namie sukūrė rinkos ekonomikos modelį: jis paskyrė dukrą Laurą „generaline direktore“ ir liepė vaikams viską smulkiai rašyti į savo buhalterines knygas. Kiekvienas vaikas gaudavo du centus už užmuštą musę, dešimt centų — už pieštuko nudrožimą ir penkis — už muzikos pratimų valandą. Susilaikymas nuo saldainių vieną dieną kainavo du centus, kiekviena kita diena buvo vertinama dešimčia centų.
Rokfeleris jaunesnysis uždirbdavo penkiolika centų per valandą už malkų skaldymą, viena iš dukterų pinigų gaudavo už tai, kad vakare apeidavo visą namą ir užgesindavo šviesas. Už pavėlavimą pusryčių mažuosius Rokfelerius baudė vienu centu, o sekmadieniais jiems neleisdavo skaityti nieko, išskyrus Bibliją.
Tokio auklėjimo rezultatai buvo gana prieštaringi. Kai Rokfeleris jaunesnysis užaugęs norėjo stoti į universitetą, paaiškėjo, jog jis nuolat sirguliuoja, be to, turi nervinių sutrikimų. Buvo žiema, bet Džonas vis tiek išsiuntė sūnų į užmiesčio namą: ligotas vaikas rovė kelmus, degino krūmus ir kapojo malkas — dieną sunkiai dirbo, o vakare drebėjo nuo šalčio. Tačiau Džonas išgyveno, baigė universitetą (kišenpinigių jis neturėjo, tad nuolat tekdavo skolintis) ir pradėjo dirbti šeimos versle. Tačiau visam laikui liko tėvo šešėlyje.
Buvo ir daugiau auklėjimo padarinių: Džono sesuo Besė Rokfeler išprotėjo ir didelę gyvenimo dalį praleido lovoje. O Edita Rokfeler tapo legendine išlaidautoja.
Vis dėlto Džonas Devisonas jautėsi puikiai. Sunkų smūgį patyrė praradęs mylimą žmoną, tačiau susitvardė ir pragyveno beveik šimtą metų: tokį amžių Rokfeleris pats sau nusistatė.
Rokfeleris prieš mirtį
Amerika tuo metu tapo automobilių šalimi (žinoma, benzinas gaminamas iš naftos), ir Rokfelerio turtas išaugo iki neįtikėtinų dydžių. Dabar jis galėjo sau leisti viską, ko neturėjo vaikystėje: ėmė domėtis sportu, išmoko puikiai žaisti golfą ir važinėti lenktyniniu dviračiu. Aplinkiniai aikčiojo matydami, kaip senis važinėja nesilaikydamas už vairo ir virš galvos iškėlęs skėtį. Jis ėmė domėtis moterimis: važiuojant automobiliu, šalia jo visada sėdėdavo dvi gražios palydovės — jų keliai buvo pridengti šaliais, iš po kurių Rokfeleris neištraukdavo rankų. Gyvenimo pabaigoje jis tapo panašus į žmogėdrą.
Rokfeleris susirgo alopecija: jam išslinko visi plaukai. Be antakių, blakstienų ir ūsų jis iš tikrųjų tapo panašus į mirtį. Rokfeleris pradėjo nešioti perukus: jo kolekcijoje buvo visos įvairių atspalvių šukuosenos. Be to, jis pradėjo vaikytis madų. Žurnalistai juokėsi, kad milijonierius suvaikėjo, tačiau tai buvo netiesa. Bėgant rnetams, jo protas nepasikeitė. Jis geležine ranka valdė savo imperiją: vien tik „Standart Oil“ kasmet atnešdavo tris milijonus dolerių (šiandien tai būtų tolygu penkiasdešimčiai milijonų). Jam priklausė šešiolika geležinkelių ir šešios plieno lydymo kompanijos, devynios firmos, prekiaujančios nekilnojamuoju turtu, šešios laivybos įmonės, devyni bankai ir trys apelsinų giraitės — ir visa tai davė gausų pinigų derlių. Tačiau dabar Rokfeleris nesigilino į verslo detales, nes jis turėjo geresnį užsiėmimą—bandė nugalėti mirtį. Pasiekęs viską, apie ką svajojo, dabar troško sulaukti šimto metų. Iki jų Rokfeleriui pritrūko visai nedaug: 1937 metų gegužės 23 dieną jis mirė nuo širdies priepuolio.

savaitė su TV Nr.3, 2006 sausio 18 d.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą